Homoseksualumas ir Dievo valia

Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. lštirkite, kas patinka Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos. Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti. Laiškas efeziečiams 5, 8-12

1995 metais darbo grupė, sudaryta Anglikonų Bažnyčios Anglijoje, rekomendavo nustoti vartoti terminą “gyvena nuodėmėje”, kai kalbama apie susidėjusias poras. Darbo grupė patarė, kad Anglikonų bažnyčia rodytų daugiau palankumo ir paramos tos pačios lyties poroms ir ragino bažnyčią tokias poras labiau įtraukti į religinės bendruomenės gyvenimą. Aiškindama, kad “meile pagrįsti homoseksualūs santykiai iš esmės yra ne mažiau vertingi nei heteroseksualūs”, darbo grupė siūlė, kad bažnyčia leistų “meilę reikšti įvairiais būdais”. Nors tokie teiginiai mūsų jau nebestebina, bet šokiruoja, kad tai girdime iš pripažintos, gilias istorines šaknis turinčios bažnyčios. Panašios idėjos prasiskverbė ir į kitas denominacijas.

Šiandien judėjimai, pritariantys homoseksualumui ir tos pačios lyties santuokoms, įgijo dar daugiau rėmėjų. Čia, Jungtinėse Amerikos Valstijose, politikai, o dažnai ir dvasininkai, vengia apie tai kalbėti, nes bijo prarasti rinkėjų balsus ar savo darbą. Labai nedaugelis drįsta apie tai kalbėti viešai. Bet, kai tikintieji nustoja gynę santuoką, kaip Dievo palaimintą sąjungą tarp vieno vyro ir vienos moters, jie pradeda abejoti pačia šeimos institucija, o galiausiai atmeta Dievo tvarką kūrinijai. Savo vaikams tuo jie sako, kad Dievo įstatymų laikytis nėra būtina ir kad įsipareigojimas priešingos lyties asmeniui visam gyvenimui yra tik vienas iš daugelio pasirinkimų.

Pritardami homoseksualumui, mes paneigiame Dievo kūrybinį tikslą

Homoseksualumas bet kokiu savo reiškimosi būdu yra nuodėmingas elgesys, jis yra maištas prieš Dievo kūrybinį sumanymą. Homoseksualumo gynėjų mėgstami teiginiai, kad „mes ne įstatymo, bet malonės galioje” visiškai ignoruoja faktą, kad tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas nuosekliai smerkia homoseksualų elgesį. Laiške romiečiams (Rom 1, 26-27)  apaštalas Paulius rašo:

Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama.

Ir Pirmajame laiške  korintiečiams (1 Kor 6, 9-10) Paulius sako: “Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais,  nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.”

Homoseksualumo gynėjai aiškina, kad Šventasis Raštas čia smerkia tik homoseksualinį išprievartavimą ar heteroseksualams “nenatūralų” homoseksualų elgesį. Jie tvirtina, kad Biblija nuodėme laiko būtent smurtinį, agresyvų elgesį. Bet argi neaišku, kad Paulius patį homoseksualumą laiko nuodėme? Pauliaus žodžiai laiške Romiečiams yra labai aiškūs: homoseksualumą jis vadina “gėdinga aistra” ir “iškrypimu” ir griežtai perspėja tuos, kurie jam atsiduoda (Rom 1, 24-27).

Homoseksualinė veikla yra iškrypimas, nes ji iškreipia Dievo valią. Todėl homoseksualumo pateisinti Biblijos pagalba yra neįmanoma. Tai yra nekintanti tiesa, net kai kalbama apie “meile” pagrįstus ir pastovius ryšius tarp homoseksualų.

Mylėkime nusidėjėlį, bet aiškiai kalbėkime prieš nuodėmę

Homoseksualumo apologetai šiandien teigia, kad neteisinga homoseksualus kaltinti dėl seksualinės orientacijos ar gyvenimo būdo, nes jie patys to nepasirinko, jie gimė su tokiu polinkiu.

Bet tai yra tik pateisinimų ieškojimas. Elgesys netampa geru , jeigu asmuo yra už jį neatsakingas. Taip ir homoseksualinė orientacija. Išaiškinti ir suprasti tam tikrą elgseną yra viena, bet ją išteisinti - visai kas kita. Mes galime paaiškinti polinkio į alkoholizmą kilmę, bet ar kam nors šaus į galvą alkoholizmą ginti ar įrodinėti, kad alkoholizmas yra geras dalykas?

Nors Šventasis Raštas aiškiai smerkia homoseksualinę praktiką, bet neduoda mums teisės nekęsti ir diskriminuoti tų, kurie tokia veikla užsiima.  Jėzus atėjo ne nusidėjėlių pasmerkti, bet jų gelbėti, todėl gėjų “daužymas” neturi nieko bendro su  ištikimybe Jėzaus mokymui. Kaip krikščionys mes negalime pateisinti neapykantos gėjams, ypač kai tai daroma prisidengiant Dievo vardu.

Apaštalas Paulius pripažino, kad krikščionys negali atsiskirti nuo juos supančio pasaulio, bet jis aiškiai pasisakė prieš praktikuojančių homoseksualų dalyvavimą bažnyčios gyvenime (1 Kor, 5-11). Todėl bažnyčia turi priešintis tikslams tų grupių, kurios homoseksualumą pristato kaip alternatyvų, bet visiškai priimtiną gyvenimo būdą ir iš paskutiniųjų stengiasi pasiekti, kad bažnyčia jas pripažintų ir įtrauktų į bendruomenės gyvenimą.

Tuo pat metu labai svarbu suprasti neišpasakytą vidinę kovą tų žmonių, kurie yra apsunkinti homoseksualumo naštos. Dauguma jų niekada nepatyrė ne seksu motyvuotos savo lyties atstovų meilės, ir jų iškreiptas lytinis potraukis dažnai reiškia tos meilės ilgesį. Išsiskyrusiose šeimose augantiems berniukams besąlygiškos tėviškos meilės stoka gali sukelti homoseksualius jausmus. Ta prasme bent jau pradžioje homoseksualumas yra labiau surištas su žema saviverte, o ne su seksualumu.

Nepriklausomai nuo jo kilmės, homoseksualumą galima nugalėti

Nereikia painioti polinkio į homoseksualumą su homoseksualiu gyvenimo būdu. Kiekvienas iš mūsų gali būti gundomas nuodėmingų minčių ir vaizdų, bet pasiduoti tiems gundymams ir leisti, kad geiduliai vadovautų mūsų gyvenimo būdui, yra visai kas kita. Net jeigu homoseksualinė orientacija (polinkis) yra įtakota psichologinių, socialinių ar genetinių veiksnių, tie, kurie praktikuoja homoseksualinius lytinius santykius, patys pasirinko tai daryti. Teigdami, kad kultūrinė aplinka, šeima ar genai verčia mus pasirinkti homoseksualumą (nuodėmę), mes atmetame laisvą valią.

 Viena yra aišku: homoseksualumas yra gilias šaknis turintis reiškinys, ir jį savyje įveikti siekiantys žmonės turi susilaukti mūsų supratimo ir visokiariopos pagalbos. Mes turime būti pasiruošę tokius žmones priimti į savo tarpą, juos kantriai mylėti ir palaikyti, bet tuo pat metu aiškiai laikytis neatskiesto biblinio mokymo ir netoleruoti nuolatinio gyvenimo nuodėmėje.

Su šiuo polinkiu kovojančiam savyje žmogui svarbiausia yra tvirtas apsisprendimas. Jėzus ateis į pagalbą tam, kurio didžiausias troškimas yra išsivaduoti iš šios nuodėmės. Tuo tarpu savo širdyje pasidalinęs žmogus niekada nepasieks pergalės. Vien tai, kad žmogus nenusuka akių nuo gundymo šaltinio, rodo jo padalintą širdį.  Jėzus tai vadina svetimavimu širdyje.

Jėzus atėjo mūsų išlaisvinti. Mes turime tikėti, kad kiekvienas nusidėjėlis gali būti išlaisvintas iš nuodėmės pančių. Nėra tokios nuodėmės, kurios Dievas neatleistų ( Ef 2, 3-7). Gundymas, kurį patiria homoseksualai, gali būti labai stiprus. Bet juk taip gali būti su bet kuriuo gundymu. Mes visi turime “įgimtą” polinkį daryti tai, ko neturėtume daryti. Bet jeigu tikime Dievu, tai turime tikėti, kad kovoje su  gundymais jis suteiks mums jėgų: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume“ ( 2 Kor 12, 9).