„ O žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“<...>Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“
Baigęs kurti pasaulį, Dievas matė, kad visa, ką jis sukūrė, buvo gera. Kiekvienas gyvas sutvėrimas taikingai sugyveno su visais kitais. Bet tada žaltys apgaule suklaidino Adomą ir Ievą. Ir iš karto į pasaulį atėjo blogis. Ievą suviliojo labai paprastas klausimas: „Ar tikrai Dievas taip pasakė?“ ir labai paprastas pažadas: „Jūs tikrai nemirsite!“ Svarbu suprasti: Šėtonas, piktoji dvasia, Ievą gundė paties Dievo žodžiais, lygiai kaip vėliau Dievo žodžiais ji gundė Jėzų.
Ir dabar Šėtonas siekia mus atskirti nuo Dievo ir nuo savo artimo. Keldamas tariamai nekaltus klausimus, jis mūsų širdyse sėja nepasitikėjimą Dievu. Jis apsimeta esąs šviesos angelas, nors iš tikrųjų yra melų tėvas. Vienintelis dalykas, kurio jis savo melais siekia- mus suklaidinti. Jam dažnai pasiseka. Tai jis pasėjo nepasitikėjimą Ievos širdyje, o tada ji pradėjo abejoti Dievu , jo žodžiu ir iš esmės išdavė Dievą. Lygiai taip piktoji dvasia manipuliuoja ir mumis.
Evangelijoje pagal Matą skaitome, kaip po krikšto Jėzus pasitraukė į dykumą. Po keturiasdešimties pasninkavimo dienų Jėzus buvo fiziškai išsekęs. Prisiartinęs Šėtonas pradėjo Jėzų gundyti. Rodydamas Jėzui apsimestinę užuojautą ir pagarbą, Šėtonas žadėjo jam atiduoti visas pasaulio karalystes. Bet Jėzus Dievu pasitikėjo besąlygiškai, todėl perprato tikrus piktosios dvasios kėslus ir atsisakė jos klausyti.
Adomą ir Ievą suviliojo ne vien patrauklus vaisius. Jie panoro patys būti kaip Dievas. Ir šiandien tai yra didžiausia žmonių giminės nelaimė. Adomas ir Ieva atsiskyrė nuo Dievo, nes nustojo juo pasitikėti ir jo klausyti. Nebeteikdami garbės Dievui, jie pradėjo garbinti vienas kitą ir tapo vienas kitam stabais.
Dievas turi būti visų svarbiausias
Adomo ir Ievos elgesys turėtų būti įspėjimas mums visiems: tiek vedusiems, tiek nevedusiems. Gyvenime svarbiausia vieta turi priklausyti ne mūsų santuokos partneriui, ne mūsų vaikams, o Dievui. Mudu su žmona dabar jau gerai žinome: kuomet mūsų santuokinio gyvenimo pradžioje mes pamiršdavome Dievą, pamiršdavome, kad jam turime patikėti net tariamai nereikšmingus reikalus, tuomet mes pradėdavome vienas nuo kito tolti. Mūsų susvetimėjimas neigiamai veikė vaikus ir netrukdavo pasireikšti jų elgesyje atsikalbinėjimais ir nepaklusnumu. Panašius dalykus aš pastebėjau ir kitose šeimose: kai sutuoktiniai vienas nuo kito nutoldavo, jų vaikai savo nesaugumo jausmus išreikšdavo blogu elgesiu. Bet kai mes grįždavome prie Dievo, pasikeisdavo ir vaikų elgesys. Lygiai taip buvo ir su mūsų pažįstamų vaikais.
Vienas kito ar vaikų idealizavimas nėra meilė. Kai meilė tarp mūsų tampa netikra, mes negalime laisvai kalbėti apie mūsų santuokos sunkumus ar apie savo asmenines nesėkmes. Kaip Adomas mes nebemylime Dievo labiau už viską ir slepiamės nuo jo veido. Mes matome tik savo žmoną ir vaikus. Mes ignoruojame problemų egzistavimą, stengiamės jas užglaistyti ir dar labiau tolstame nuo Dievo ir nuo vienas kito.
Dar blogiau, taip atveriamos durys dvasiniam negyvumui, abejingumui ir atsiribojimui nuo vienas kito. Atveriamos durys blogiui, ypač blogiui seksualinėje srityje. Kai Adomas ir Ieva prarado vienybę su Dievu, jie prarado ir savo nekaltybę. Vyras pradėjo kaltinti moterį ir siekti ją valdyti, o moteris, pasipiktinusi vyru, pradėjo kaltinti Šėtoną. Vienybė buvo sugriauta. Vyras ir moteris tapo varžovais. Jie nustojo buvę viena.
Varžymasis dėl pirmenybės ir dominavimo
Tarp sutuoktinių nutolimas nuo Dievo reiškiasi varžymusi dėl pirmenybės šeimoje ir naudos sau. Mes stengiamės įtvirtinti savo pranašumą ir susikurti apie save mažą jaukų rojų, bet netrukus pradedame klimpti į tuštumą. Mūsų santuokos dvasiniai saitai nyksta, lieka tik nuoga aistra- vienintelis mus dar teberišantis dalykas. Kaltindami vienas kitą savanaudiškumu, mes patys siekiame tik naudos sau. Džiaugsmas, kylantis iš nesavanaudiškos meilės, sunyksta.
Pavydi, nuo Dievo nepriklausanti valia yra priešiška gyvenimui ir gyvybei. Visa, kas priešiška gyvybei ir meilei yra blogis, nuodėmė. Nuodėmė atskiria žmones vieną nuo kito, o nuodėmės atpildas yra mirtis. Per nuodėmę Šėtonas sutrauko pačius fundamentaliausius ryšius šeimoje ir visuomenėje.
Šėtonas dažnai vaizduojamas su kanopomis, ragais ir uodega. Toksai Šėtono suvokimas neturi jokio biblinio pagrindo. Šėtonas ir jo demonai supa žemės rutulį nelyginant blogio atmosfera. Žodžiais „Būsite kaip Dievas“ jis vilioja mus į savimeilę ir egoizmą. O mes leidžiamės gundomi ir pasirenkame nepaklusnumo Dievui kelią.
Atsiskyrę nuo Dievo, į visatos centrą mes pastatome save, o laimės pradedame ieškoti daiktuose ir malonumuose. Bet šie stabai neužpildo tuštumos, jie tik dar labiau viską sujaukia. O tada kyla pirmas įtarus klausimas: „Kodėl taip yra?“, o paskui ir antras: „Gal Dievo visai nėra?“ Mes pradedame abejoti Dievu ir stebėtis: „ Kodėl man taip nesiseka? Kodėl būtent man?“
Visiškai pasitikėk Viešpačiu
Tokie ir panašūs klausimai kaip rūdys graužia mūsų pasitikėjimą ne tik Dievu, bet ir vienas kitu ir rodo, kad mes esame per sprindį nuo nuodėmės. Bet kai mes visiškai pasitikime Dievu, tada paimame jo siūlomą ranką ir einame ten, kur jis veda, net jeigu kelias veda per sunkius išmėginimus ir skausmą. Svarbiausias dalykas- visada laikytis arti Dievo, visada laikyti jo ranką.
Jėzui buvo pažįstamas kiekvienas žmogiškas kentėjimas. Jo neaplenkė nei alkis, nei troškulys, nei vienatvė, nei kančia, nei mirtis. Jis suteiks jėgų ir mums. Net patys aršiausi gundymai, net valandos pačios juodžiausios nevilties bus nugalėtos Jėzaus žodžiais: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10). Tokios laikysenos akivaizdoje Šėtonas praranda savo valdžią mumyse, o pirmoji nuodėmė nustoja mus rišusi.