Budėkime

Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių. Laiškas romiečiams 13, 12-14

Ištikimą meilę ir skaistybę santuokoje galima išsaugoti net ir mūsų gėdą praradusiais ir viską toleruojančiais laikais. Nors daugelis bažnyčių  ir denominacijų visame pasaulyje nustojo tuo tikėti ir tą skelbti, mes tuo esame visiškai įsitikinę. Bet vien tvirtų įsitikinimų neužtenka. Dabar, kai pasaulis vis giliau slysta į seksualinę anarchiją, mes turime prisijungti prie Jono Krikštytojo balso, kai jis visus kvietė atsiversti ir pradėti gyventi naujai.

Jono Krikštytojo žinia -„ Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“-buvo paprasta, ir jis nebijojo stoti akis į akį su savo dienų galingaisiais ir įtakingaisiais.

Bet jo žinia skirta ir mums, save laikantiems gerais krikščionimis: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės?“ (Mt 3, 7). Jis ir mus ragina duoti tikrų atsivertimo vaisių.

Evangelijoje pagal Matą  savo mokiniams Jėzus sako: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“  (Mt 9, 37). Šiandien šie žodžiai išreiškia tiesą dar labiau! Labai nedaug kas drįsta skelbti biblinį mokymą apie seksualumą ir santuoką, o juk darbo laukas yra neaprėpiamai platus.

Jeigu Dievo nėra, tai viskas leistina

Tai, kas prieš penkiasdešimt ar mažiau metų buvo laikoma moraliai atstumiančiais reiškiniais, šiandien laikoma  priimtinomis gyvenimo būdo “alternatyvomis”. Homoseksualumas ir lyties keitimo operacijos dabar jau yra teisiškai ginami pasirinkimai. Net zoofiliją ir pedofiliją stengiamasi priskirti “nekaltiems” saviraiškos būdams.

Ką galvoja Dievas, matydamas visą šį begėdiškumą? F. Dostijevskis romane “Broliai Karamazovai” mums primena, kad jeigu Dievo nėra, tai tada viskas yra leistina. Šiandien mes matome tą “viskas leistina”. Kada gi pagaliau mes sustosime, kada atpažinsime baisią maišto prieš Dievą dvasią, kuri slepiasi už šių nuodėmių, kada prisiminsime laikų pabaigoje mūsų laukiančią Dievo rūstybę?  

Mes gyvename laikų pabaigoje. Paskutinė valanda jau prisiartino (1 Jn 2, 18).  Kad nebūtume pasmerkti, kad atlaikytume paskutinių išbandymų valandą, mes turime nuolatos budėti. Net jei atrodo, kad niekas nenori mūsų girdėti, mes turime rasti dvasinės stiprybės ir drąsos atvirai kalbėti apie Dievą ir jo planą kūrinijai.

Kova už skaistybę reikalauja ryžtingumo kiekvieną dieną

Kiekvienas iš mūsų žino, ką reiškia būti gundomam. Net ir Jėzus buvo gundomas, mėginamas  ( Hbr 4, 15). Apaštalas Jokūbas vyresnysis apie gundymus rašė: “Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes, kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems“( Jok 1, 12). Svarbiausia yra, ko trokšta mūsų širdis, kai maldoje mes stovime prieš Dievą, ir kad skaistybės mes trokštume visa savo širdimi, visa savo esybe. Pasidalinusi širdis neatlaikys gundymų. Tačiau vien savo valios pastangomis tyros, nepadalintos širdies mes negalime įgyti. Net jeigu kurį laiką valios pagalba mums pavyks išlaikyti galvą virš vandens, bet galiausiai mes dvasiškai išseksime ir pradėsime skęsti. Tik tada, kai visiškai atsiduosime Jėzui, jo malonė galės mus pripildyti ir suteikti naujų jėgų bei ryžto.

Prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius: „Ką žmogus sėja, tai ir pjaus“( Gal 6, 7). Kiekvienas, kas savo mintis ir širdį pripildo liguistais šiuolaikinės kultūros vaizdiniais, atbukina savo širdį ir sužeidžia sielą. Todėl kol nevėlu melskime Dievą, kad jis pažadintų nuodėmės užmigdytas sąžines, melskime, kad jis mus apvalytų, kad duotų mums naują gyvenimą.

Todėl budėkime!

Palyginimas apie dešimtį mergaičių mus įspėja ir ragina neaptingti dvasiškai. Jėzus šiame palyginime kalba ne apie bažnyčios pranašumą prieš nuodėmingą pasaulį. Ne, palyginime visos dešimt yra mergelės, ir jos visos laukia Jėzaus. Šiame palyginime Jėzus kalba apie bažnyčią ir meta jai iššūkį:

,,Tada dangaus karalystė bus panaši į dešimtį mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio.  Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos.  Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos.  Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos.  Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo.  Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“  Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus.  Paikosios sakė protingosioms: ‘Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta.’  Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite.’ Joms beinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: ‘Viešpatie, viešpatie, atidaryk, čia mes!’  O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’ Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos “(Mt 25, 1-13).

Ar mes norime parodyti, kad galima gyventi kitaip?

Neužtenka nuo nuodėmės vien bėgti. Pats mūsų gyvenimo būdas turi rodyti nesutikimą su tuo, kas yra priešiška Dievo tvarkai visuomenėje. Mes turime demonstruoti naują, skirtingą tikrovę, kuri kyla iš Dievo teisumo, kuri yra priešinga šio pasaulio dvasiai. Savo gyvenimu mes turime parodyti, kad yra įmanoma gyventi skaistų gyvenimą. Visuomenei tai duos daug daugiau nei milijonai brošiūrų apie susilaikymą. Be abejo aiškinti apie krikščioniškus seksualumo pagrindus yra labai svarbu, bet vien to neužtenka. Tik tada, kai pasaulis pamatys, kad Jėzaus dvasia pagrįstas seksualinis gyvenimas yra galimas, gyvenimas, kuriame tikroji seksualinė laisvė yra glaužiai susijusi su pagarba ir atsakomybe kitam asmeniui - tik tada atsiras  tokio gyvenimo siekiančių žmonių.

Tačiau, kad ir kaip mes besistengtume, pasiryžimas įgyvendinti Dievo valią žmogaus lytiškumo srityje dažnai bus suprastas neteisingai (1Pt 4, 3-4). Nors praėjo du tūkstančiai metų, bet Jėzaus mokymui pasaulis pakantesnis netapo. Tie, kurie priešinasi Dievo sutvarkymui , visada jaus priešiškumą tiems, kurie ragina jam  paklusti, jie jausis įskaudinti, atstumti, todėl susidūrimas tarp šių stovyklų yra neišvengiamas (Jn 15, 18-20). Bet jeigu mes, save vadinantys Jėzaus pasekėjais, nesilaikome jo įsakymų, tai kas gi jų laikysis? Ir kas, jei ne bažnyčia turi atlikti šią užduotį - pasaulio tamsą išnešti į Jėzaus Kristaus šviesą?

Mes tikime į ateinančią Dievo karalystę ir jos laukiame. Todėl visa, ką sakome ar darome, turi atspindėti šį laukimą. Jaunikis, Jėzus, nori, kad nuotaka būtų pasirengusi jo atėjimui. Bet kai jis ateis, ar mes būsime pasirengę? Ar mes būsime ta garbinga bažnyčia, neturinti jokios dėmės nei raukšlės, apie kurią kalbėjo apaštalas Paulius (Ef 5, 27). O gal mes būsime tie puoton pakviesti, bet visokių pasiteisinimų suradę, svečiai (Lk 14, 15-24)?

Mūsų neturi bauginti nei šiandieninio pasaulio “realybės”, nei šmeižtas, nei pajuoka, kurių sulauksime, liudydami Jėzų. Atvirkščiai, mus turi įkvėpti ir skatinti Dievo karalystės ateitis. Paskutinė istorijos valanda yra vien Dievo rankose, o kiekviena mūsų gyvenimo diena turi būti pasiruošimas tai valandai.