Ir jie taps vienu kūnu

Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu. Pradžios knyga 2, 24

Senajame Testamente Dievo santykis su išrinktąja tauta yra vaizduojamas kaip santuoka: „ Susižadėsiu su tavimi amžinai, susižadėsiu su tavimi teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu“ (Oz 2, 21). Lygiai taip Naujajame Testamente santuoka simbolizuoja vienybę tarp Kristaus ir jo bažnyčios, o Evangelijoje pagal Joną Kristus yra lyginamas su jaunikiu. Apreiškime Jonui skaitome:  „prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi“ (Apr 19, 7).

Nėra atsitiktinumas, kad vestuvių puotoje Jėzus vandenį pavertė vynu ir kad pokylis jam teikė daug džiaugsmo. Taip pat akivaizdu, kad santuoka jo akyse buvo šventa:  „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6-9). Svetimavimą jis laikė didele nuodėme, nes, iširus santuokai, suardoma sielos ir dvasios vienybė ne vien tarp dviejų žmonių, bet ir tarp ištikimybės laužytojo(-s) ir Dievo.

Dievo meilė yra ištikima

Šiandieną santuokos institucija yra beveik visiškai sugriauta. Daug ką apgavo teorijos, mokančios, kad laimę galima pasiekti be pasiaukojimo ir ištikimybės vienas kitam. Tai, kas vadinama „meile“, dažnai yra tik savanaudiškas geismas. Neretai net pačioje santuokoje vyras ir žmona gyvena kiekvienas sau, o jų meilė vienas kitam yra pagrįsta įvairiomis sąlygomis.

Bet meilė, gimusi iš Dievo, yra besąlygiška ir išlieka net chaose. Kiekvienas žmogus savo širdyje girdi balsą, kviečiantį į ištikimą meilę ir vedantį į tikrąją laimę. Kažkur sielos gilumoje mes visi trokštame mylėti visa širdimi ir iki galo. Jei pagalbos ieškosime Dieve, mes tokią meilę atrasime.

Vidinę pilnatvę galime atrasti tik tada, kai visų pirma mylime ir save atiduodame mes patys. Bet meilė nori ne tik duoti, bet ir vienyti . Todėl tikroje santuokoje kiekvienas iš sutuoktinių stengsis, kad ir partneris atrastų tą vidinę pilnatvę. Kada iš tikrųjų mylime, mums rūpi visas vidinis mylimo žmogaus pasaulis. Meilė mus skatina jį ar ją vesti pas Dievą, o paskui pas kitus žmones. Kada vyras ir žmona šitaip vienas kitam padeda, jie gilina tarpusavio vienybę ir tuo stiprina savo santuoką.

Vyro ir žmonos ištikimybė vienas kitam remiasi į juos suvedusio Dievo ištikimybę kiekvienam iš jų. Dieve sutuoktiniai semiasi jėgų mylėti ir nesavanaudiškai save atiduoti mylimam asmeniui. Tada meilė gali per juos tekėti ir iš vieno žmogaus lietis į kitą. Žinoma, Dievo meilė gali pasireikšti ne tik santuokoje, bet ir bažnyčioje tarp tikinčiųjų, bet tai yra kitokia meilė.

Santuoka yra nepakartojamas ryšys

Jokiuose kituose tarpusavio santykiuose priklausomybė nuo kito asmens nėra tokia didelė kaip santuokoje. Sutuoktinių širdys liejasi džiaugsmu, kai jie yra vienas šalia kito. Net jeigu juos skiria dideli nuotoliai, jų nepakartojamas tarpusavio ryšys išlieka. Labai artimas, laiko išmėgintas tarpusavio ryšys gali būti skaitomas net sutuoktinių veiduose. Von Gagern yra pasakęs: „Tik per savo žmoną vyras tampa tikru vyru, tik per savo vyrą žmona tampa tikra moterim“.

Tikrąją „tapimo vienu kūnu“ prasmę mes atrandame tik santuokoje. Tapti vienu kūnu reiškia ne vien tik susijungti fiziškai ir lytiškai. Daug svarbiau: tai simbolizuoja du žmones, kurių širdis, sielas ir kūnus abipusis savęs atidavimo ir visiškos vienybės aktas suriša, sulydo į viena.

Kai du žmonės tampa vienu, jie jau nebe du kūnai, bet vienas. Tokia kūnų vienybė gali gimti tik iš giliausio kito asmens pažinimo. Nietzschė yra pasakęs, kad tai įmanoma tada, „kai du individai pasiryžta siekti vienybės, kuri yra daugiau nei dviejų kūnų susijungimas, vienybės, kuri yra giliausia pagarba vienas kitam ir siekiamam tikslui.“

Tik tarpusavio pagarba ir vienybe pagrįsta santuoka, gali įvykdyti reikalavimus, kuriuos jai  kelia lytinė sąžinė. Santuoka tampa regima Dievo meilės ir jo dosnumo išraiška, kai sutuoktiniai yra ištikimi vienas kitam, kaip Dievas yra ištikimas savo tautai ir visai kūrinijai, kai jie yra pasirengę susilaukti vaikų, būti vaisingi ir daugintis.

Trys vienybės patyrimo lygmenys

Vienybę santuokoje Dievas leidžia patirti trijuose skirtinguose lygmenyse. Pirmasis, dvasinis, lygmuo-tai sielų ir širdžių vienybė Dieve. Tokią vienybę mes galime atrasti ne tik tarp sutuoktinių, bet ir tarp visų tikinčiųjų. Antras lygmuo yra emocinė vienybė, kai meilė, srovenanti iš vienos širdies į kitą, yra tokia stipri, kad mylintieji, vaizdingai pasakius, gali girdėti vienas kito širdies plakimą. Trečiasis lygmuo- tai kūniška vienybė, kai dvasinė ir emocinė vienybė du kūnus „sulydo“ į viena.

Deja, mūsų dienomis labai daug porų pasitenkina vien kūniška, kartais gal dar emocine vienybe. Bet santuoka, pagrįsta vien kūnu ir jausmais, neišvengiamai baigsis nusivylimu. Kūniškas ir jausminis potraukiai yra natūralūs reiškiniai, bet gali palikti gilias dvasines žaizdas, jeigu nėra palenkti Kristui. Viena moteris man prisipažino, kad ji ir jos vyras susituokė bažnyčioje vien todėl, kad norėjo bažnytinės ceremonijos, o ne todėl, kad norėjo savo santuoką pašvęsti Dievui. „Nei prieš vestuves, nei po vestuvių mes nekėlėme klausimo, ko iš mūsų nori Dievas, arba ko savo bendrame gyvenime sieksime mes. Netrukus pradėjo aiškėti, kad gyvenome skirtinguose pasauliuose“. Santuoka baigėsi tuo, kad galiausiai vyras ją ir jų penkis vaikus paliko. Dabar moteris mato, kad jų santuoka neturėjo tvirto pamato, nes nesirėmė į Kristų.        

Santuoka gali būti laiminga!

Sveikos santuokos pamatas yra sutuoktinių dvasios, širdies ir sielos vienybė. Dievas tokią santuoką laimina ir apdovanoja lobiais, apie kuriuos mes nė svajoti nesvajojome. Tačiau, jeigu mes gyvename tik juslių pasaulyje-miegame, geriame, valgome, mylimės, bet savo mintyse nerandame laiko Dievui- mūsų santuoka nebus patvari. Tik tada, kai priimame Dievo nustatytą hierarchiją tarp dvasinio, jausminio ir lytinio pradų santuokoje, jis mūsų santuoką laimina.

Gyvenusieji prie vandenyno yra pažįstami su potvynių ir atoslūgių jėgomis gamtoje. Santuokoje, kaip ir visuose žmogiškuose santykiuose, veikia potvynių-atoslūgių jėgos. Kai santuoka išgyvena vieną iš tokių atoslūgių, tada labai lengva atsiriboti vienam nuo kito, prarasti viltį ir nuleisti rankas. Bet sutuoktiniai, kurių santuoka įsišaknijusi Dieve, nepraras vilties ir visada atras jėgų pradėti iš naujo.