Lytiškumas ir jutiminis pasaulis

Kiekvienas Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, nes tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda!Pirmasis laiškas Timotiejui 4, 4-5

Kurdamas mus, Dievas mums suteikė jusles. Gėlės kvapas, saulės šiluma, pirmoji kūdikio šypsena, lytinis potraukis – patirdami visa tai mes jaučiamės laimingi. Juslės yra nuostabi Dievo dovana, ir gali suteikti daug džiaugsmo, jeigu jomis mes šloviname Dievą.

Atstumti jusles ir juslingumą kaip kažką bloga reiškia atstumti patį Dievą ir tai, ką jis sukūrė(1Tim 4, 1-3). Dievas nenori, kad mes atsisakytume savo kūniškumo ir juslių. Bet juslinis pasaulis mus gali ne tik priartinti prie Dievo, bet ir atitolinti nuo jo, nuvesti klystkeliais. Juk Šėtonas iš paskutiniųjų stengiasi mus apgauti ir iškreipti, sudarkyti visa, kas yra gera ir gražu.

Dvasia kviečia sielą pas Dievą, bet kūnas traukia ją prie materialiojo, juslėmis patiriamo pasaulio. Tikrasis priešas yra ne materialusis pasaulis, bet Šėtonas, kurias visais būdais puola žmogaus sielą ir siekia ją atskirti nuo Dievo. O Dievo valia yra tai, kad visa kas -dvasia, siela ir kūnas – tarnautų jo planui ir šlovintų Kūrėją(1 Kor 10-31).

Juslių pasaulis nėra blogio šaltinis. Juk visa, ką mes darome -ar miegame ar keliamės- visų pirma patiriame savo juslėmis. Bet kadangi mes nesame gyvuliai, kadangi Dievas mus sukūrė pagal savo paveikslą, jis iš mūsų reikalauja daugiau nei iš gyvulių. O mes turime apsispręsti, kaip gyvensime, kuria kryptimi kreipsime savo širdis (Jer 17 5-10).

Apie įsimylėjimą

Kada du žmonės įsimyli vienas kitą, pačioje pradžioje džiaugsmą ir laimę jie patiria pojūčių lygyje: vienas kito akyse, balse, švelniame prisilietime ar tiesiog vienas kito artume. Be abejo, gimstanti meilė neapsiriboja vien regėjimu, girdėjimu ar lietimu, bet ji prasideda pojūčiais.

Meilė negali pasilikti vien kūniškame pojūčių lygmenyje. Ji turi leisti šaknis daug giliau. Tačiau kai juslingumas tampa pagrindiniu tikslu, tada, ieškodami pasitenkinimo, mes turime pasitelkti vis stipresnius dirgiklius (Ef 4, 17-19). Mes ieškome apsvaigimo, pasitenkinimo jusliniame pasaulyje, švaistome tam jėgas, kol galų gale nualiname save. Šitaip gyvendami, mes nepajėgiame patirti gilesnių dvasinių realybių. Kol iš pagarbos Dievui mes nepaklusime jo planui, patys giliausi ir turtingiausi išgyvenimai, kuriuos galime patirti šiame pasaulyje, mums bus neprieinami

Aš daug kartų mačiau, kaip beprasmiškai baigėsi gyvenimas žmonių, kurie stengėsi patenkinti vien savo jusles. Žmogus, kuris leidžia, kad jo gyvenime dominuotų ir valdytų juslės ir kūniškumas, yra pasimetęs, nepatenkintas ir nusivylęs. Bet savo pojūčius ir kūną pajungdami Dievui, jais mes galime patirti amžinybę. Paklusdami Dievui, mes galime pasotinti širdį, trokštančią to, kas nesuklastota ir amžina.

Dovana ir paslaptis

Juslinis pasaulis yra Dievo dovana mums. Kartu tai yra paslaptis. Atmetus Dievą, ta paslaptis dingsta, o dovana sudarkoma. Tai ypač tiesa, kalbant apie lytinius santykius. Lytinis gyvenimas yra labai intymi mūsų gyvenimo dalis, kurią mes instinktyviai slepiame nuo pašalinių akių. Lytinis gyvenimas turi didelę įtaką tam, kas žmoguje yra giliausia, o kartu išreiškia tai, kas yra giliausia. Tai yra kiekvieno žmogaus paslaptis. Kiekvieną kartą, kai į šią paslaptį įsileidžiamas kitas asmuo, jam yra atidengiama kažkas labai intymaus ir asmeniško. Dėl šios priežasties lytinis suartėjimas yra ne tik viena didžiausių Dievo dovanų, bet taip pat ir gėdos šaltinis.

Tai, kad mes drovimės pašaliniams atskleisti savo paslaptį, turi pateisinamą priežastį. Adomas ir Ieva gėdijosi savo nuogumo prieš Dievą, nes žinojo, kad nusidėjo. Mes irgi žinome, kad esame nuodėmingi. Bet priešingai daugelio psichologų tvirtinimui, drovumas nėra kažkokia liguista būsena. Ne, tai yra instinktyvus siekimas apsaugoti tai, kas yra Dievo dovanota ir todėl šventa.

Lytinis suartėjimas turi išreikšti neišardomą meilės ryšį. Tai yra visiškas atsidavimas kitam asmeniui, kai abu partneriai patiki vienas kitam tai, kas kiekviename iš jų yra pati intymiausia paslaptis. Todėl bet kokia lytinė veikla, praktikuojama iki santuokos, yra santuokos ir lytinio akto išniekinimas. Nė kiek ne geriau lytinio intymumo siekti su asmeniu, su kuriuo mes ketiname tuoktis. Tokia praktika skaudžiai pažeis santuoką ateityje. Intymumo šydas gali būti praskleistas tik po to, kai Dievas ir bažnyčia palaimina santuoką (Hbr 13-4).

Dvasios vaisiai

Bet ir po santuokos visa, kas susiję su lytiniu intymumu, turi paklusti Jėzui ir pasiaukojimo dvasiai, antraip santuoka neduos gerų vaisių. Apaštalas Paulius labai aiškiai aprašo kontrastą tarp santuokos, kurios pamatas yra Jėzus ir santuokos, kurios dėmesio centre yra kūnas:

Kūno darbai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.
Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią (Gal 5, 19-25).

Seksualumas yra ypatingos svarbos sritis, nes yra susijęs su mūsų siela. Todėl giliai klysta tie žmonės, kurie gašlumą gretina su apsirijimu. Nors pastarąjį apaštalas Paulius irgi griežtai smerkė, bet, pasiduodami gašlumui, mes kenkiame ne vien kūnui -mes išniekiname ir suteršiame savo sielą. Nesutramdyta aistra žeidžia tai, kas sieloje yra giliausia. Atsiduodami aistroms, mes pasiduodame blogiui, kuris iškreipia, sudarko mūsų vidinį pasaulį.

Tačiau netramdomos aistros ir juslingumo priešingybė yra ne paviršinis dorybingumas ar moralinis diktatas. Jėzus apie tai perspėja( Mt 23, 25-28). Juslingumas, kuris nesiremia giliu vidiniu įsitikinimu ir savidrausme, kuris moralinio diktato pagalba drausminamas tik iš išorės, ras naujas, dar labiau iškreipto geismingumo formas( Kol 2, 21-23).

Apie pagarbos svarbą

Šiandieniniame pasaulyje, kuris prarado gėrio ir blogio sampratą, vaikuose  įdiegti pagarbą Dievui ir jo nustatytai tvarkai darosi vis sunkiau. Nežiūrint to, mes turime stengtis išauklėti vaikus taip, kad, nepriklausomai nuo to, ar jie sukurs šeimą ar ne, jie pasirinktų skaistybę. Neleiskime, kad vaikai apie dalykus, liečiančius lytiškumą, kalbėtų nepagarbiai. Tai nereiškia, kad mes turime vengti šios temos, bet reiškia, kad turime kalbėti apie tai su gilia pagarba. Mes turime įdiegti savo vaikuose suvokimą, kad lytinis intymumas Dievo sukurtame pasaulyje yra šventas, ir pasiryžimą santuokai išsaugoti savo nesuterštas sielas ir kūnus.

Dievas džiaugiasi matydamas, kaip jaunavedžių pora tampa viena, pirmiausia dvasioje, paskui savo širdyje ir sieloje ir galiausiai kūne. Kai lytiškumo šydą jie praskleidžia su pagarba Dievui, jų suartėjimas šlovina Dievą. Te kiekviena pora siekia tokio pagarbumo, nes „ palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).