Negera žmogui būti vienam

Nedaug yra dalykų, kuriuos žmogus pakelia taip sunkiai kaip vienatvę. Dievas mus sukūrė bendruomeninėmis būtybėmis. Bet kartais atrodo, kad šiandieniniame pasaulyje prasmingi, gilūs santykiai tarp žmonių vis labiau nyksta. Technologinis progresas griauna bendruomenę ir sudaro įspūdį, kad žmonės yra net nereikalingi.

Senyvo amžiaus žmonės vienišą gyvenimą baigia senelių, namuose, darbingo amžiaus žmonės gamyklose pakeičiami robotų technika, o paskui metai iš metų ieško ir neranda darbo. Tokios ir panašios aplinkybės daug ką stumia į neviltį. Ieškodami išeities vieni pagalbos ieško pas psichologus, kiti pasirenka alkoholį, kvaišalus ar net savižudybę. Atsiriboję nuo Dievo ir viens nuo kito tūkstančiai žmonių gyvena tylioje neviltyje. Vidinis ar išorinis užsidarymas ir atsiribojimas viens nuo kito veda į neviltį. Apie tai Thomas Mertonas rašė:

Neviltis yra kraštutinio išdidumo ir savimeilės išraiška. Ji užvaldo žmogų, kai šis sąmoningai nusisuka nuo bet kokios jam siūlomos pagalbos vien tam, kad kaip prabanga galėtų mėgautis savo vidiniu supuvimu ir pasimetimu... Neviltis yra galutinė išraiška tokio kietasprandžio išdidumo, kad-vietoj pasirinkdamas laimę iš Dievo rankų ir pripažindamas, kad Dievas yra virš visa ko, ir kad mes nepajėgūs patys vieni įgyvendinti savo pašaukimą-žmogus verčiau pasirenka pasmerkimą amžinoms pragaro kančioms. Tikrai nuolankus žmogus negali pulti į neviltį, nes tokio žmogaus mintyse jau nebėra savigailos, nebėra mėgavimosi savo nelaimėmis ir sielvartais.

Išdidumas yra nelaimė, jis veda į mirtį. Nuolankumas, priešingai, veda į meilę. Meilė yra pati brangiausia dovana, duota žmonijai, tik ji gali pasotinti vidinį mūsų sielų alkį. Meilė reiškia „taip” gyvenimui, „taip” žmonėms ir bendruomenei.

Kiekviename mūsų Dievas pasėjo nesąmoningą troškimą, skatinantį mus panašėti į jį, ieškoti meilės, vienybės ir bendruomenės su kitais žmonėmis. Paskutinė Jėzaus malda yra apie šį ilgesį: „ tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ ( Jn 17, 21).

Niekas negali gyventi nemylėdamas

Niekas negali gyventi nemylėdamas. Kiekvienas žmogus yra pašauktas mylėti ir padėti. Dievas nori, kad mes atrastume tarpusavio bendrystę. Tik tada, kai mylėdami mes atrandame kito asmens širdį, mes galime jam padėti, nes „mūsų“ pagalba ateina iš Dievo. Apaštalas Jonas apie tai yra pasakęs: „ Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje“ ( 1 Jn 3, 14).

Jėzus mokė, kad du patys svarbiausi Dievo įsakymai yra: mylėti Dievą visa širdimi, siela ir visomis jėgomis, ir mylėti savo artimą kaip save patį. Šie du įsakymai yra neatskiriami: meilė Dievui visada turi reikštis meile mūsų artimui. Mes negalime rasti ryšio su Dievu, jeigu ignoruojame mus supančius žmones. Kelią į Dievą galime atrasti tik per savo artimą, o santuokoje per sutuoktinį.

Kai mūsų širdis liejasi meile Dievui, mes negalime ilgą laiką būti užsidarę ar jaustis vieniši; mes visada rasime ką mylėti. Dievas ir mūsų artimas visada yra šalia mūsų. Mes tik turime juos atrasti. Kai mes jaučiamės vieniši, dažniausiai tai yra vien todėl, kad norime būti mylimi, o ne patys mylėti. Bet tikrą laimę atrandame tik tada, kai mylime mes.

Atsiųsdamas mums savo sūnų Jėzų, Dievas parodė, kad jis mūsų niekada neapleis, nepaliks vienatvėje. Juk ir pats Jėzus pasakė: „ Nepaliksiu jūsų našlaičiais, ateisiu pas jus“. Ten pat jis pažadėjo: „ Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (Jn 14, 18-21). Mes nepajėgiam suvokti gilios šių žodžių prasmės, nė vilties pasauliui, slypinčios juose. Bet patiems vienišiausiems, labiausiai nusivylusiems ir praradusiems drąsą čia sakoma, kad Dievas jų niekada neapleis. Net jei nesuras gyvenimo draugo, jie nebus vieniši, nes laikysis Dievo artumos.

Gyvenkite Kristuje

Dievas suvedė Adomą ir Ievą, kad užgydytų jų vienatvę. To paties jis siekia, santuokoje suvesdamas kiekvieną vyrą ir moterį. Tačiau santuoka pati savaime į pilnatvę neveda. Pilnatvės vaisių mes sulauksime tik būdami ištikimi Kristui. Bet jeigu savo širdyje mes nuo jo nusigręšime, tuomet viskas pradės irti.

Santuoka nėra pats didžiausias gyvenimo tikslas. Dievo paveikslas visų ryškiausiai ir pilniausiai atsispindi žmoguje tada, kai jis visų labiausiai myli Dievą, o paskui savo artimą. Todėl tikrai krikščioniškoje santuokoje vyras žmoną ir vaikus kreips ne į save, o į Dievą. Žmona padės savo vyrui, ir jie kartu savo vaikus mokys mylėti Dievą ir žmones. Dievo vardan padėti kitam asmeniui yra ne tik įpareigojimas, bet ir didelė dovana. Kaip pasikeistų mūsų santykiai, jeigu mes tai suvoktume! Bet šiandien mus valdo baimė ir nepasitikėjimas. O kur yra meilė, ugdanti bendruomenę ir bažnyčią?

Yra dvi meilės rūšys. Viena meilė yra nesavanaudiška, nukreipta į kitus. Kita meilė yra savanaudiška. Dievo meilė sau nieko netrokšta. Ji su džiaugsmu save dalija ir aukojasi.

Meilė visada kyla iš Dievo. Tesuteikia mums Dievas malonę, ir teužvaldo mus jo meilė. Ji mus ves pas žmones, suartins su žmonėmis ir išmokys gyventi kartu. Dar svarbiau-ji atves mus į Dievo karalystę. Meilė yra besiartinančios Dievo karalystės paslaptis.

*Thomas Merton, New Seeds of Contemplation (New York: New Directions, 1972), 180.