Santuoka Šventojoje Dvasioje

Raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu.Laiškas Efeziečiams 4, 1-3

Gyvenimas mėgins kiekvienos santuokos patvarumą, bet sunkūs išbandymai gali net dar labiau sustiprinti sutuoktinių meilę viens kitam. Maži, neva nereikšmingi meilė darbai gali išsaugoti santuoką per didžiausias krizes. Dažnai mes pražiūrime jų svarbą. Tikrą, gilią meilę mes dažnai atmetame kaip kažką, kas neegzistuoja, arba  švaistome jėgas ieškodami to, kas mūsų manymu turėtų būti meilė, ir neatpažįstame jos kasdieninėse gyvenimo smulkmenose.

Dvasia atveria naujos patirties pasaulį

Santuoka, pagrįsta vien abipusiais jausmais, bendromis vertybėmis ir geranoriškumu, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti stabili, bet tai santuoka, pastatyta ant smėlio. Ji labai greitai gali tapti nelaiminga ir iširti. Meilė yra tikra ir tvirta tik tada, kai ji paklūsta Šventajai Dvasiai. Vienybė, kuri kyla vien iš žmogiškų pastangų, yra neilgalaikė. Bet vienybė Dvasioje uždega meilę, kuri yra pajėgi išlaikyti laiko išmėginimus. Dvasia sudegina visa, kas negali išlikti, ir taip išgrynina mūsų meilę. Tokia meilė prasideda ne mumyse, ji ant mūsų išliejama.

Santuokos, sudarytos Šventojoje Dvasioje, atpažinimo žymė yra ištikimybė. Ten, kur nėra ištikimybės, ten nėra ir tikros meilės. Visuomenėje, kurioje į santuoką žiūrima kaip į kažką neva senamadiško ir varžančio, tokia ištikimybė susidurs su praeities kartoms nežinomais išbandymais. Bet tai turi tik dar labiau pagilinti mūsų meilę vienas kitam. Ši ištikimybė gimsta, kai mes paklūstame  dieviškajam planui ir esame įsitikinę  mūsų pašaukimo tikrumu.

Prieš keturis šimtus metų austrų dvasininkas Peter Riedemann rašė, kad Dievo planas santuokai apima tris lygius. Pirmasis lygmuo yra santuoka tarp Dievo ir jo tautos, Jėzaus ir jo Bažnyčios (1 Kor 6, 17). Antrasis lygmuo apima vienybę ir ištikimybę Dievo tautoje, tarp pačių tikinčiųjų. Trečiasis lygmuo yra santuoka ir vienybė tarp vyro ir moters ( Ef 5, 31).

Pats tvirčiausias santuokos pamatas yra tikėjimo vienybė

Apaštalas Paulius pirmasis nurodė paralelę tarp santuokos ir dvasinės Kristaus ir Bažnyčios vienybės,  kai jis liepė vyrams mylėti savo žmonas „kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“( Ef 5, 25). Krikščioniška santuoka turi atspindėti tą gilią vienybę, kuri egzistuoja tarp Dievo ir jo Bažnyčios. Tai yra vienintelis santuokos pamatas. „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“( Mt 6, 33).

Santuoka, kuriama ant kūniško ir jausminio pamato, nuo pat pradžios bus netvirta (2 Kor 6, 14).  Dėl šios priežasties įvairios krikščionių grupės praeityje nenoriai teikdavo palaiminimą santuokai tarp individų, priklausiusių skirtingoms Bažnyčioms. Ezros knygoje skaitome, kaip pranašas nuoširdžiai ir giliai atgailavo Dievui už savo tautą, Izraelį, nes daugelio izraelitų žmonos buvo stabmeldiškų papročių besilaikančios pagonės.

Kai sutuoktiniai pagrindiniuose tikėjimo klausimuose nėra vieningi, dvasinės vienybės stoka silpnina jų santuoką.

Dvasia suvienija širdis ir išlaisvina iš smulkmeniškumo

Dievo valios esmė yra vienybė( Jn 17, 20-23).Tiktai vienybės dvasioje galima suvokti, ko iš mūsų reikalauja  tikroji santuoka. O tai yra daugiau nei taisyklių ir draudimų laikymasis.

Tikros vienybės negalime pasiekti jėga. Vien Dvasia gali suvienyti ir išvaduoti iš smulkmeniškumo, kaltės ir nuodėmės ir daugelio kitų dalykų, kurie mus atskiria nuo Dievo ir nuo vienas kito. Mes galime bandyti išsivaduoti  iš šių jėgų savo pačių valios pastangomis, gal mums net pavyks tam tikra prasme ar iki tam tikro laiko jas įveikti. Bet nepamirškime, kad vien meilės dvasia gali nugalėti kūną.

Todėl labai svarbu, kad mes visada ir visiškai pasitikėtume Šventąja Dvasia ir jos vedimu. Santuoka, kurioje vienybė  išplaukia ne iš Dvasios, o iš abipusių jausmų, bus paskandinta sekse ir emocijose. Mes patys negalime pasiekti  vienybės, dvi širdis sujungiančios  į viena. Tas bus įmanoma tik tada, kai mes leisimės užvaldomi ir perkeičiami  už mus pačius neišpasakytai didesnės jėgos.

Kai santuoka yra įsišaknijusi Šventojoje Dvasioje, tada abu sutuoktiniai jaučia, kad jų meilė vienas kitam nėra vien jų nuosavybė, nes yra Dievo vienijančios meilės vaisius ir dovana. Ir nors jiems vis viena reikės kovoti su savanaudiškumu savyje, nors kartais jie nejaus tarpusavio vienybės, bet, jei jie klausys atvira širdimi, Dvasia juos ves ir mokys, kur ieškoti ir rasti pagalbą.

Dvasia nori perkeisti mūsų širdis ir suteikti mums jėgų mylėti daugiau ir giliau. Pirmajame laiške Korintiečiams apaštalas Paulius sako, kad meilė „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“( 1 Kor 13, 7-8). Kadangi meilė gimsta iš Šventosios Dvasios, tai ir tikroji santuoka prasideda ir išsilaiko tik ten, kur klausoma Dvasios vedimo.