Tėvystės dovana ir vaikai

Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną, – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu. Laiškas Efeziečiams 6, 1-4

Sąmoningas sprendimas susilaukti vaikų mūsų laikais reikalauja drąsos. Bet juk tikėjimas ir yra drąsa: mes pasitikime Dievu net tada, kai ateitis atrodo nenuspėjama ir gąsdinanti. Šeima, tvirtai įsišaknijusi Dieve, pajėgs atlaikyti net ir sunkiausius išmėginimus.

 Vaikai yra Dievo dovana tėvams,  todėl tėvai savo vaikus turi auginti ir auklėti Dievo vardu. Tėvas ir motina vaikui atstoja Dievą. Kiekvienas vaikas ilgisi saugumo, kuris gimsta iš instinktyvaus pasitikėjimo tėvu, motina ir Dievu. Bet jei sutuoktiniai gyvena nesantarvėje, jei žmona vyro nelaiko šeimos galva ir nepadeda jam vykdyti jo užduoties, o vyras savo ruožtu nemyli ir negerbia žmonos, tada vaikai šeimoje nepatiria meilės ir saugumo ir auga kerštingi, pagiežingi. Vaikai, kurie savo tėvuose neranda mylinčio Dievo paveikslo ir nepatiria, kokia yra tikroji, Dievo nustatyta tvarka šeimai, jaučiasi nesaugūs. Vaikystėje tai trukdo jiems augti protiškai ir dvasiškai, trukdo formuotis sveikam charakteriui. Ir vėliau gyvenime juos persekioja emocinės problemos.

Veskite savo vaikus pas Jėzų

Pirmieji penkeri  gyvenimo metai yra patys svarbiausi, ugdant vaiko asmenybę. Tai yra pats geriausias laikas pradėti vaikus mokyti apie Dievą. Pasakojimai  apie Jėzaus gimimą prakartėlėje, apie jo mirtį ant kryžiaus, apie jo prisikėlimą palies vaikų širdis ir pažadins juose meilę Dievui,  meilę Jėzui.

Vaikai trokšta mylėti Jėzų, bet jie atpažįsta ir priešinasi nenuoširdžiam, apsimestiniam dievotumui. Mokant vaiką apie Dievą, svarbu nesugriauti jo natūralaus tikėjimo. Mes norime vaike išlaikyti kūdikišką dvasią ir kūdikišką pasitikėjimą Dievu, Jėzumi ir tuo, kas parašyta Biblijoje. Tėvai turi stengtis ne „išmokyti“ vaikus tikėjimo, o verčiau patys be kompromisų gyventi pagal savo tikėjimą. Kai vaikai matys, kaip jų tėvai visame kame pasitiki Dievu, jie savo ruožtu irgi pasitikės Dievu, norės melstis ir jo klausyti.  Tačiau jeigu mūsų pačių gyvenime Jėzus bus tik abstraktus vardas, mes negalėsime pas jį atvesti savo vaikų.

Labai svarbu suvokti, kad kiekvienas vaikas yra Dievo mintis. Kiekvienam vaikui Dievas yra numatęs ypatingą užduotį. Mūsų, tėvų, užduotis yra ne modeliuoti vaikus pagal mūsų pasirinktą kurpalių, o padėti jiems atrasti save ir savo pašaukimą.

Vadovauti, bet ne kontroliuoti

Būtina vaikų auklėjimo dalis yra drausminimas. Jis turi būti suprantamas ne kaip kontroliavimas ar dominavimas, bet kaip vadovavimas kelyje, kaip krypties vaikui  rodymas. Tai reiškia, kad vaikai turi aiškiai žinoti leistino elgesio ribas. Pozityvi disciplina yra  tikros meilės išraiška. Ir priešingai, nesveikas prisirišimas ir jausmingumas tarp tėvų ir vaikų gimdo santykius, kai riba tarp leistino ir neleistino vaikui  tampa labai neaiški. Kada suaugusieji neturi aiškumo ir ryžto, kylančių iš atsidavimo Jėzui ir jo mokymui, tada vaikai tampa tėvų dvasinio išglebimo aukomis. Vaikai neturi elgtis taip, lyg su jais buvo neteisingai pasielgta, vien todėl, kad jie buvo sudrausminti. Jie turi išmokti atpažinti savo prasižengimą, suimti save į rankas ir už jį atsakyti. Bet griežtumas su vaikais niekada neturi būti nekantrumo, pykčio pasėkmė. Tai ypač pasakytina apie fizines bausmes. Fizinėmis bausmėmis mes prisipažįstame bankrutavę kaip tėvai.

 Tiek fizinė bausmė su jai būdingu brutalumu, tiek emocinė ar psichologinė prievarta bei panašus manipuliavimas vaikais yra nepriimtini disciplinos būdai, nes jie savo esme yra autoritariniai. Ir atviros, ir paslėptos prievartos atveju ignoruojamas Dievo paveikslas, esantis kiekviename vaike. Fizinėje bausmėje nėra gailestingumo, o manipuliavime vaiku nėra sąžiningumo. Ir nei viename, nei kitame nėra meilės vaikui.

Pozityvus drausminimas skatina ir stiprina tai, kas vaike yra gera, ir padeda jam pačiam teisingai pasirinkti tarp gero ir blogo. Rodydami vaikui meilę ir pasitikėjimą juo, mes skatiname jį kovoti su blogio apraiškomis savyje.

Meilė ir drausminimas

Aš esu labai dėkingas, kad Dievas man davė tėvą, kuris, kai reikėdavo, galėjo būti labai griežtas. Aš, kaip visi vaikai, dažnai priešindavausi jo griežtumui, bet tuo pat metu jaučiau, kad tai buvo daroma iš meilės man. Jis kuo griežčiausiai reikalaudavo, kad mes, vaikai, rodytume pagarbą motinai. Jis netoleruodavo, jei mes būdavome jai nepaklusnūs. Tik vėliau aš supratau tame slypinčią išmintį: kadangi didžioji vaikų auklėjimo naštos dalis puola ant motinos pečių, tėvo pagalba jai yra puoselėti vaikų pagarbą motinai.

Nors mano tėvas galėdavo būti labai griežtas, bet su juo aš niekada nesijausdavau nesaugus ar nemylimas. Aš žinojau, kad kai tik aš prisipažinsiu nusikaltęs ir parodysiu norą atitaisyti klaidą, jis man viską atleis. Aš žinojau, kad mano prasižengimas bus pamirštas ir kad praeitis nebetemdys dabarties.

Giliai širdyje kiekvienas vaikas ilgisi išgirsti žodį „ne“, kai jis žino, kad daro kažką negero, ir kiekvienas  vaikas trokšta atitaisyti skriaudą, kurią jis padarė. Tinkamas drausminimas nubrėžia aiškias leistino elgesio ribas ir tuo vaikui suteikia vidinio saugumo jausmą.

Vieni tėvai pasitiki savo sugebėjimu auklėti vaikus, o kiti ne. Tačiau ir vieni ir kiti patenka į situacijas, kai atrodo, kad neliko nieko kito, tik pasiduoti.

Tokioje situacijoje gyvybiškai svarbu prisipažinti, kad mums reikia pagalbos, ir ieškokoti patarimo. Bet net ir geriausias patarimas ne visada padės, nes „sėkmingas“ vaikų auklėjimas visų pirma yra ne sugebėjimas, ne išmintis, o Dievo malonė.