Vaikystės nekaltumas

„Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima. O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. Evangelija pagal Matą 18, 3-6

Šie Jėzaus žodžiai atskleidžia, kokią neišpasakytą vertę Dievo akyse turi mažo vaiko siela. Gimdamas į šį pasaulį, kiekvienas kūdikis ateina pas mus nuo Dievo, iš amžinybės, ir atneša lyg tyrą dangaus dvelksmą. Vaiko nekaltumas yra neįkainojama dovana, ir ją reikia saugoti ir puoselėti nuo pačios kūdikystės.

Nežiūrint šio tyrumo, kiekvienas vaikas turi savyje polinkį į nuodėmę. Štai kodėl stumti vaiką į klaidą yra tikras blogis. Vaikas praranda savo tyrumą ne vien tada, kai kas nors jį ar ją sąmoningai veda į nuodėmę. Vaiko nekaltumą griauna visa, kas nuodija jo kūdikišką dvasią. Vaizdai ir garsai, kurie šiandien pasiekia vaikus per televiziją , supa juos namuose, mokyklose, prekybos centruose, yra sukurti suaugusiųjų, dažnai pavergtų sekso, smurto, valdžios ir pinigų dvasios. Šios jėgos nuo pat kūdikystės tyko suteršti vaikystės tyrumą.

Kaip vaikus apsaugoti nuo tokio blogio antplūdžio? Visų pirma, mes turime daryti viską, kad namuose vaiką suptų meilės ir nekaltumo aplinka. Kitas svarbus dalykas: mes turime melstis už savo vaikus, mes turime prašyti Dievo, kad jis vaikuose pažadintų troškimą to, kas yra tyra, gera ir nesuklastota, troškimą pažinti Dievą ir jo klausyti. Tą pasiekti padės pasakos, Biblijos istorijos ir kasdieninis suaugusiųjų pavyzdys.

Atrasti Dievą jo kūriniuose

Vaikai atras Dievą visame kame: saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, paukščių ir žvėrių, medžių ir gėlių pasaulyje, gamtos stichijose. Kiekvienas vaikas jaučia meilę ir švelnumą mažiems gyvūnams, kiekvienas vaikas mėgsta žaisti smėlyje, taškytis balutėse, stebėti naktinį dangų. Mūsų tai neturėtų stebinti –juk vaikai yra arti Dievo.

Stebėdami gamtą ir girdėdami Biblijos istorijas, vaikai anksti sužinos apie kentėjimą ir mirtį. Tai padės juose ugdyti atjaučiančią širdį. Tačiau, kalbėdami apie mirtį, mes neturime stengtis jiems viską kuo detaliau „išaiškinti“. Gimimas ir mirtis yra paslaptys, kurias galima suprasti tik sąryšyje su Dievu. Čia kyla pavojus prikalbėti daugiau, nei dera.

Visa, kas susiję su nėštumu ir gimdymu, turi būti apsupta pagarbos. Pora, besilaukianti kūdikio, stovi prieš didžią naujos gyvybės paslaptį. Juokai, paviršutiniškos kalbos apie nėštumą gali pridaryti daug žalos. Kai sutuoktiniai tyliai ir pagarbiai laukiasi kūdikio, vyresniuose vaikuose tai padeda įtvirtinti įgimtą pagarbą Dievo dovanai-naujai gyvybei.

Vaikams ir paaugliams nereikia visko žinoti ir apie lytinį gyvenimą. Stengdamiesi „išlavinti“ savo vaikus sekso srityje, mes griauname gyvybės paslaptį ir jos šventumą. Diskusijos šiuo klausimu nuvertina santuokinio akto šventumą, prilygina jį kūno funkcijai. Aš jokiu būdu nesakau, kad nuo vaikų mes turime slėpti pagrindinius gyvybės klausimus, tačiau kalbėdami apie seksą mes turime jį susieti su visa kūrinija ir Dievo kūrimo planu.

Tėvų užduotis

Apsaugoti mūsų vaikų tyrumą reiškia laimėti juos gėriui, pasiekti, kad jie pasirinktų daryti tai, kas gera. Klysta tie, kurie mano, kad vaikai yra atsparūs blogiui. Tėvai turi būti budrūs, kad laiku savo vaikuose atpažintų blogio apraiškas: melavimą, vagiliavimą, nepagarbų elgesį.Tokio elgesio jie turi netoleruoti. Bet tą pasiekti reikia su kuo mažiau taisyklių ir draudimų. Kai vaikui nuolatos nurodoma ir iškalbinėjama kiekviena jo padaryta klaida, jis lengvai gali prarasti drąsą ir norą daryti tai, kas teisinga. Geras auklėjimas jokiais būdais nereiškia, kad mes turime spausti savo vaikus į rėmą, slopinti jų individualybę savo nuolatiniu kritikavimu. Geras auklėjimas reiškia, kad mes padedame jiems pasirinkti gėrį, o ne blogį.

Kitas pavojus yra vaikus išlepinti. Išlepinimas veda į savanaudiškumą, savitvardos stoką, irzlumą ir gilų visa kuo nepasitenkinimą; išlepinimas gali vesti net į nuodėmę. Savo vaikus lepinantys tėvai nesveiką prisirišimą, emocingumą laiko meile. Jie mano, kad lepindami laimės savo vaikus. Tikrovėje jie tik trukdo vaikams tapti sveikomis, nepriklausomomis asmenybėmis. Mes negerbiame savo vaikų ir savo elgesiu neigiame, kad jie yra nepakartojamas Dievo atvaizdas, kai su jais elgiamės, lyg jie būtų mūsų emocinė nuosavybė.

Paauglystė

Kai vaikai paauga, nepagarba suaugusiems tampa dažnesniu reiškiniu. Berniukų elgesiui būdingas dirbtinis pasitikėjimo savimi, savo subrendimo, savo drąsos demonstravimas, kai nesaugumo jausmą jie bando pridengti šiurkščia, nepagarbia kalba ir neigiamu elgesiu. Mergaitėms būdinga pašiepti visa, kas yra dora ir tyra, jos savo piktomis apkalbomis gali stengtis pažeminti kiekvieną, kas nepritampa prie minios.

Paauglystė yra išmėginimų metas kiekvienai šeimai. Šiuos išmėginimus galima įveikti tik šeimoje, kurioje vyrauja tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba. Štai kodėl svarbu, kad tvirtus pasitikėjimo ir pagarbos santykius mes išugdytume dar iki paauglystės.

Negana, kad tėvai vien perspėtų ar draustų vaikams eksperimentuoti su alkoholiu, rūkalais, kvaišalais ar seksu. Tėvai kasdien turi rasti laiko kiekvienam vaikui atskirai. Tėvai turi padėti, kad paaugliai kūrybiškai ir prasmingai leistų laiką, o ne valandų valandas siuntinėtų žinutes savo draugams ir be aiškaus tikslo naršytų socialiniuose tinkluose. Nors paaugliai turi daugybę tokių „draugų“ , bet šiandien didžiąją laiko dalį jie praleidžia vieni. Todėl neužtenka, kad tėvai vaikams būtų vien tolimas autoritetas; jie taip pat turi tapti artimais savo vaikų draugais.

Skaistumo yra mokoma

Skaistumo, lygiai kaip ir netyrumo, mokoma savo pavyzdžiu. Vaikai savo tėvuose turi matyti neišardomos meilės pavyzdį, ir iš tėvų elgesio jie turi išmokti, kad tam tikri meilės jausmus reiškiantys žvilgsniai, žodžiai, prisilietimai, pridera vien vyrui ir žmonai. Paaugliai turi būti mokomi, kad lytinis intymumas yra skirtas ir saugomas santuokai, ir kad bet koks eksperimentavimas šioje srityje iki santuokos suterš jų kūnus ir sielas.

Mes neišauklėsime tobulų vaikų, bet aš tvirtai tikiu, kad net ir mūsų sugedusiais ir ištvirkusiais laikais yra įmanoma įskiepyti vaikuose skaistumo jausmą. Vaikų auklėjimas yra nuolatinė kova, kartais tikras mūšis, bet dėl mūsų vaikų sielų mes negalime pasiduoti.