Abortas

Tu išvedei mane iš įsčių, saugojai mane prie motinos krūtinės. Tavo rūpesčiui buvau patikėtas nuo gimimo, nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas. Nesitolink nuo manęs, nes man sunku, ir nėra, kas man padėtų! Psalmė 22, 10-12

Seksas, kuris nepaiso gyvybės dovanos, yra nepriimtinas

Mes gyvename vaikams priešiškame pasaulyje. Ir tai nėra vien vyriausybių kaltė. Net kai kurios krikščioniškos bažnyčios visame pasaulyje pritaria negimusių vaikų žudymui arba apsimeta nematančios naujos gyvybės naikinimo.  Seniau vaikai buvo laikomi didžiausia Dievo dovana, bet dabar jie laikomi našta ir grėsme tėvų  laisvei ir laimei.

Tačiau Dievui ištikimoje šeimoje tarp santuokinės meilės ir naujos gyvybės yra glaudus ryšys. Kai vyras ir žmona tampa vienu kūnu, tai turi vykti pagarbiai suvokiant, kad per šį susijungimą į pasaulį gali būti pašaukta nauja gyvybė. Tokiu būdu santuokinis aktas tampa kuriančios meilės išraiška ir sąjunga, tarnaujančia gyvybei.

Bet ar daug porų, kurios seksą mato tokioje šviesoje? “Tabletė” daugelyje santuokų iš lytinio akto atėmė įsipareigojimą ir bet kokią gilesnę prasmę ir pavertė jį veikla, tariamai neturinčia jokių pasėkmių.  Seksas tapo savo paties tikslu. Toks seksas nepateisinamas, nes jis uždaro duris naujai gyvybei , atstumdamas tiek dovaną, tiek dovanos Davėją (Job 1, 21).

Krikščionys turi aiškiai pasisakyti prieš tokią kontracepcinę mąstyseną. Be abejo šeimos dydis, optimalūs tarpai tarp vaikų amžiaus, motinos sveikata bei  pajėgumas  auginti šeimą yra labai svarbūs faktoriai ir į juos turi būti atsižvelgiama. Bet kontracepcija nėra vienintelis šeimos planavimo būdas.Natūraliame šeimos planavime periodiškas susilaikymas nuo lytinių santykių sutuoktinių porą gali priartinti prie Dievo. Svarbiausia, kad sutuoktiniai maldoje kartu kreitųsi į Dievą ir jam patikėtų visas savo baimes ir abejones (Mt 7, 7-8). Dievas jų tikrai neapleis.

Abortas yra tyčiojimasis iš Dievo

Abortas yra žmogžudystė. Jis žudo gyvybę ir tuo tyčiojasi iš Dievo, pagal kurio paveikslą yra sukurtas kiekvienas negimęs kūdikis. Jobo knygoje skaitome: “Argi tas, kuris padarė mane įsčiose, nepadarė ir jų? Argi ne tas pats Dievas sukūrė mus įsčiose?” ( Job 31, 15). Ir pranašui Jeremijui Dievas kalbėjo:  „Dar prieš sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave pašventinau, pranašu tautoms tave paskyriau“ ( Jer 1, 5).

Šie žodžiai aiškiai rodo , kad Dievas dalyvauja kiekvieno žmogaus gyvenime,  dar jam esant motinos ysčiose. Pagimdžiusi Kainą, Ieva ištarė: „Viešpaties padedama, gavau berniuką “. Ji nesakė: ”Adomo ­ padedama”, bet “Viešpaties padedama” ( Pradžios knyga 4, 1).

Naująjame Testamente irgi skaitome, kaip Dievas pašaukė Paulių dar prieš jam gimstant ( Gal 2, 15). Bene pačios gražiausios eilutės, kuriose pranašaujama apie negimusį kūdikį, yra Luko evangelijoje:

“Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose” (Lk 1, 41-44).

Čia negimęs kūdikis, Jonas Krikštytojas, džiaugsmingai šokteli, atpažindamas Jėzų Marijos įsčiose! Teigti, kad nauja gyvybė į pasaulį ateina vien fizinio ar biologinio atsitiktinumo dėka yra kvailystė. Dievas sukuria naują gyvybę įsčiose ( Ps 71, 6). Abortas ją naikina ir tuo atmeta Dievo valią.

Pirmųjų amžių bažnyčia visuotinai atmetė abortą ir jį vadino vaikžudyste. Didachė, seniausias ( I a. pab.-II a. vid.) katekizmas atsivertusiems pagonims mokyti, nepalieka vietos jokioms abejonėms šiuo klausimu: “nežudyk negimusio vaisiaus nei naujagimio”( Didachė (Dvylikos apaštalų mokslas)  2, 1).   Klemensas Aleksandrietis, antrojo amžiaus krikščionių teologas,  rašė, kad tas, kas daro abortą,  “su negyvu vaisiumi abortuoja ir savo žmogiškumą”.

Bet krikščionys negali vien moraliai smerkti tokį elgesį. Mes turime jausti skausmą, su kuriuo gyvena tiek daug moterų, ir niekada nebūti  tie, kurie meta akmenį į jų pusę( Jn 8, 7). Moteris, kurios išgyveno  abortą arba ruošiasi jį pasidaryti, kankina sąžinės priekaištai, nuolatinis vidinis skausmas ir nerimas, jos jaučiasi vienišos ir izoliuotos. Tokias žaizdas užgydyti gali tik Jėzus. Vargas mums, jeigu mes esame kietaširdžiai  ir vien smerkiame!

Deja, čia bažnyčia labai apvylė ir nepadarė to, ką turėjo padaryti. Labai nedidelei daliai moterų šiandien parodomas kitas kelias, o dar mažiau jų nukreipiama į Dievą.

Argi mums spręsti apie naujos gyvybės vertę

Aš suprantu, kad abortą prilyginti žmogžudystei yra labai nepopuliaru. Oponentai tvirtina, kad visiškai atmesti abortą yra nerealu, kad tai yra atitrūkimas nuo gyvenimo realijų, kad net kai kurie krikščionių teologai tam tikromis aplinkybėmis leidžia panaudoti abortą. Bet aš tikiu, kad Dievas niekada nepateisina aborto. Jo įstatymas “Nežudyk” yra meilės įstatymas. Jis nesikeičia, net tada, kai keičiasi laikmetis ir aplinkybės.

 Jeigu mes tikime, kad žmogaus gyvybė šventa nuo pradėjimo iki mirties,  tai niekada nepateisinsime aborto: mūsų įsitikinimo nepakeis net patys svariausi samprotavimai apie “pilnavertį gyvenimą” ar argumentai prieš fizinį išsigimimą, ar protinį atsilikimą. Argi mums spręsti apie naujos gyvybės vertę? Argi mums spręsti, ar turėtų ji išvysti dienos šviesą? Dievas turi savo planą, kuriame net fiziškai ir protiškai neįgalūs žmonės tarnauja jo šlovei ( Jn 9, 3).

Lygiai taip mes negalime spręsti nė, kuri gyvybė yra vertingesnė- motinos ar vaiko. Net tada, kai motinos gyvybei gresia pavojus, abortas negali būti pateisinamas sprendimas, nes Dievui yra šventa tiek motinos, tiek vaiko gyvybė. Daryti blogį, kad iš jo išeitų gėris, reiškia pastatyti save aukščiau Dievo (Rom  3, 5-8).

Tokioje situacijoje pora turi kreiptis ir prašyti pagalbos savo bažnyčioje:

“ Kas nors iš jūsų kenčia? Tesimeldžia. Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda.  Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista” (Jok 5, 13-15).

Bet galiausiai,  mūsų tikėjimas yra beprasmis ir bevertis, jeigu mes pagal jį negyvename pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais. Viskas, kas vyksta danguje ir žemėje, vyksta sutinkamai su Dievo valia. Mes turime pasitikėti, kad jis bus su mumis visada, bet ypač tada,  kai mes grumsimės su kebliausiomis moralinėmis dilemomis.