Tikrasis lytinis auklėjimas

Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui. Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar vulgarių juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas. Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus. Laiškas Efeziečiams 5, 1-6

Šventąjame Rašte Kristaus ir jo bažnyčios vienybė yra lyginama su santuokos vienybe. Bet ar mūsų laikais dar yra tokių santuokų? Vietoj meilės ir santarvės dažnoje santuokoje mes matome baimę ir įtarumą, sužeistas širdis ir sujauktus gyvenimus, emocinę, fizinę ir seksualinę prievartą patiriančius vaikus. Pirmąja auka sekso apsėstoje kultūroje tapo santuoka. Tuo tarpu seksas, tas trumpalaikis pasimėgavimas, po kurio seka vidinės tuštumos jausmas , tapo stabu.

Kaip vėl atrasti tikrąją meilės reikšmę? Visų pirma turime suvokti, kad pjauname tai, ką mes patys pasėjome. Užuot išlaisvinusi ir padėjusi kurti saugesnę ir atsakingesnę visuomenę, vadinamoji „seksualinė revoliucija“ visiškai supainiojo ir užkietino mūsų širdis ir sąžines. Niokojantys to padariniai yra akivaizdūs: netvarkingas lytinis gyvenimas, didėjantis nėštumų ir savižudybių paauglystėje skaičius, milijonai abortų, lytiniu būdu perduodamų ligų plitimas, yrantis šeimos gyvenimas, į smurtą ir prievartą linkusi jaunoji karta. „Mes sėjome vėją, todėl pjauname audrą” (Oz 8, 7).

Tikrasis lytinis auklėjimas diegia pagarbą

Sunku patikėti, bet plačiosios visuomenės atsakas į šitą smukimą yra dar labiau išplėsti  seksualinį švietimą mokyklose. O tai, kas šiandien mokoma mokyklose, yra daug daugiau nei paprastų biologinių faktų pateikimas. Ne, šiandien mokyklose vaikai detaliai ir vaizdžiai mokomi nusidėti. Jie mokomi apie įvairias sekso formas, apie masturbaciją, apie  “saugų” seksą; įvairūs lytiniai iškrypimai pristatomi kaip naturalūs būdai seksualiai “pasitenkinti”. Savidrausmė ir pagarba žmogaus orumui yra nustumti į šalį, o lytinis pasitenkinimas laikomas didžiausiu gėriu ir galutiniu tikslu ir yra visaip skatinamas. Tokios mokyklų lytinio švietimo programos ugdo iškrypėlių ir nusikaltėlių kartą. Tai yra iššūkis Dievui,  maištas prieš Dievą.

Vaikai yra didžiausia Dievo dovana tėvams. Jie yra tyri, nekalti ir lengvai pažeidžiami. Neteisinga, kad lytinis švietimas mokyklose yra padarytas privalomu dalyku, neteisinga, kad dešimtmečiai yra mokomi apie oralinį ir analinį seksą. Nepamirškime, kaip griežtai Jėzus įspėjo tuos, kurie klaidina ir veda vaikus iš kelio: “O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje“( Mt 18, 6).

Vaiko lytinis ugdymas turi vykti šeimoje, o tėvai yra tinkamiausi mokytojai. Ypač svarbu, kad sekso klausimais tėvai kalbėtų su paaugliais. Tai neturi būti detalus biologinių faktų apie seksą pateikimas. Toks dalykinis požiūris į seksą sumenkina santuokos dievišką kilmę.

Krikščionims lytinis auklėjimas visų pirma turi reikšti vaiko lytinės sąžinės ugdymą. Paaugliai turi būti mokomi gerbti savo ir kitų orumą. Jie turi būti mokomi, kad savanaudiškas lytinis malonumas, net jei jis ir nekenkia kitam asmeniui, prieštarauja meilei (Gal 5, 13). Jie turi suprasti, kad bet kokia lytinė veikla, atskirta nuo Dievo, sutepa sąžinę, iškreipia nuoširdžius tarpusavio santykius, o galiausiai veda į dvasinę tuštumą.

Vaikas, kuris nuo mažumės yra mokomas pagarbos savo kūnui, įgis sveiką požiūrį ir į lytinį gyvenimą. Aš branginu prisiminimą iš mano paauglystės metų, kai mano tėvas vieno pasivaikščiojimo metu pasakė, kaip svarbu yra kovoti už skaistybę savo asmeniniame gyvenime, kaip svarbu, kad aš saugočiau savo skaistybę moteriai, kurią ateityje aš galbūt sutiksiu ir vesiu. Jis pasakė: „ Jeigu tu išmoksi savo kūną laikyti skaistų dabar, kai esi paauglys, tau bus daug lengviau vėliau gyvenime. Bet jeigu tu pasiduosi netyroms mintims ir veiksmams dabar, tai vėliau gyvenime, net jei tu būsi vedęs, bus vis sunkiau atsilaikyti prieš gundymus“.

Tėvams labai svarbu nepamiršti, kad viena efektyviausių priemonių, padedančių apsaugoti mūsų vaikų skaistumą, yra savidrausmė, kurią jie įgyja, atlikdami namų ruošos darbus, muzikos, šokių pratybose, sporto treniruotėse. Vaikai, kurie buvo mokomi iki galo atlikti jiems patikėtą užduotį, ateityje bus daug geriau pasiruošę kovoti su gundymais sekso srityje. Sveika savidrausmė, išsiugdyta vienoje srityje, padės mums visose gyvenimo situacijose¬: ar tai būtų kėlimasis laiku, valgymo įpročiai, darbas, kurį reikia atlikti, ar priešinimasis kūno gundymams.

Piktnaudžiavimas seksu atskiria mus nuo mūsų tikrojo aš ir nuo kitų žmonių

Atsitiktiniai lytiniai santykiai, pornografija, masturbacija atveria duris demoniškoms jėgoms, kurių galios ir realumo jauni žmonės neįvertina. Šios ir panašios praktikos užkerta kelią sveikiems ir nesuklastotiems santykiams, o tapę įpročiu, veda į  susvetimėjimą ir vienatvę. Tokia veikla žada lytinį pasitenkinimą be įsipareigojimo „naštos“. Ji nuvertina santuokinio akto slėpinį iki geismų tenkinimo technikos ir palieka mumyse ne tyro džiaugsmo, o užslėptos gėdos jausmą. Ji išniekina mūsų kūną ir griauna mumyse Dievo  paveikslą.

Iš netyrumo vergovės mus išvaduos malda ir išpažintis

Kova su masturbacija gali tęstis visą gyvenimą. Ar įmanoma atsikratyti šiuo prakeikimu? Mano pirmasis patarimas, kovojantiems su šia nuodėme, yra malda. Prieš eidami miegoti pakelkite savo mintis į Dievą, o taip pat skaitykite tai, kas jus sustiprintų dvasiškai. Net ir tada mes nesame apsaugoti nuo gundymų. Tokiais momentais yra svarbu savo mintis ir veiklą nukreipti kita linkme: atsikelti iš lovos, imtis kokio darbo, išeiti pasivaikščioti. Bet svarbiausia, ieškoti pagalbos maldoje. Niekas negali išsivaduoti iš nuodėmingų įpročių ar bet kurios kitos nuodėmės savo pačių valios jėgomis. Laisvė ateina tik tada, kai mes, suvokdami savo vidinį skurdą ir bejėgiškumą,  vėl ir vėl gręžiamės į Dievą, prašydami jo pagalbos.

Dažnai tie, kurie kovoja su netyrumu savyje, gėdijasi apie tai kalbėti. Bet nuodėmė mėgsta slaptumą, ir  jos galią galima pakirsti, tik tada, kai ją išpažįstame. Prisipažinti nuodėmes ir pasipasakoti apie savo vidines kovas yra nelengva, bet tik tokiu būdu mes galime išsilaisvinti.

Tie, kurie siekia gyventi nesuterštą gyvenimą, dažnai jaučiasi beviltiškai nuodėmingi. Neviltis kai kada net gali baigtis savižudybe. Savižudybė yra savotiškas maištas prieš Dievą, nes ja mes sakome, kad net Dievas negali mums padėti. Tai yra netiesa. Dievo malonė yra didesnė už visas mūsų silpnybes. Net kai mes patys jaučiame, kad savo elgesiu išdavėme Dievą ir galvojame, kad priėjome liepti galą, Dievas yra pasiruošęs suteikti mums naują viltį ir naują drąsą. Mums reikia tik tikėti, kad jis turi galią mus išvaduoti nuo bet kokių nuodėmių. Štai kodėl taip svarbu, kad mes nenustotume kreiptis į Dievą malda ir prašymu. Dievas visada yra pasiruošęs mums atleisti (1 Jn 1, 9), bet mes turime tapti visiškai nuolankūs ir nenustoti jo melsti.