Apie skyrybas ir pakartotinę santuoką

Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą, svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja. Evangelija pagal Luką 16, 18

Skyrybų ir pakartotinės santuokos klausimas yra vienas sunkiausių klausimų, su kuriais šiandien susiduria bažnyčia. Nors didžioji dalis krikščionių visame pasaulyje yra įsitikinę, kad, išeinant tiek iš moralės, tiek iš Biblijos pozicijų, šie dalykai yra leistini, tačiau Jėzaus žodžiai šiuo klausimu aiškiai sako ką kita: “Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria “ ( Mt 19, 6).

Santuokos ryšys gali būti nutrauktas, bet pati santuoka yra neišardoma

Dažnai galime išgirsti, kad nors Dievas nenori skytybų, bet, atsižvelgdamas į mūsų puolusią prigimtį , jas leidžia. Teigiama, kad dėl mūsų kietaširdiškumo santuoka gali tapti “negyva“ ar sunykti, ir kad Dievas, žinodamas mūsų nuodėmingumą, leidžia mums pradėti iš naujo ir, nepasisekus santuokai, vesti iš naujo . Bet kokią vertę tuomet turi santuokos priesaika, kurią mes sakome Dievo akivaizdoje? Ir kaip mes galime melsti, kad dėl savo gailestingumo Dievas pateisintų mūsų neištikimybę?

Jėzus pripažino, kad Mozė leido izraelitams skyrybas, nes jie buvo kietaširdžiai ( Mt 19, 8). Bet savo mokiniams- taip pat ir mums, jeigu tvirtiname, kad esame jo mokiniai- kietaširdiškumo įteisinti jis neleido. Jėzus moko, kad “kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda, svetimauja” ( Mt 5, 32-32). Jėzaus mokiniams šie žodžiai aiškiai sakė , kad santuoka yra neišardoma ir „jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti“ ( Mt 19, 10). Dėl šios priežasties kalbėdamas vėliau Jėzus nukreipė juos į malonės dovaną: „Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“ ( Mt 19, 26). Nors Mozė ir davė leidimą skyryboms, bet tai nereiškia, kad skyrybos panaikina santuoką. Laikydamasis Jėzaus mokymo, apaštalas Paulius laiške korintiečiams rašo:

Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos ( 1 Kor 7, 10-11).

Tame pačiame laiške jis moko: “ Žmona susieta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje” ( 1 Kor 7, 39). O laiške romiečiams jis sako, kad žmona “ vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, priklausys kitam” ( Rom 7, 3).

Meilė ir ištikimybė gali atkurti nutrūkusį santuokos ryšį

Nors svetimavimo atveju Jėzus leido skirtis, bet tai nėra leidimas tuoktis antrą kartą. Jėzus moko susitaikinimo ir atleidimo. Tie, kurie siekia skyrybų, savo širdyje visada jaus kartėlį. Todėl, nežiūrint viso skausmo, kurį palieka neištikimas sutuoktinis, nukentėjusi pusė turi atleisti ir susitaikyti .

Ir tik tada, kai atleidžiame, mes patys galime tikėtis Dievo atleidimo ( Mt 6, 14-15). Mūsų meilė ir ištikimybė savo sutuoktiniui , o ypač Jėzui, yra vieninteliai vaistai , galintys pagydyti suirusią santuoką. Kaip tik todėl sutuoktiniai ištikimybę Jėzui turi laikyti aukščiau už ištikimybę vienas kitam. Toks prioritetų išdėstymas stiprina ir apsaugo santuoką, nes kviečia sutuoktinius vis grįžti prie savo pažado Dievui. Sutuoktinių ištikimybė vienas kitam natūraliai išauga iš jų ištikimybės Dievui.

Per kelis pastoracinio darbo dešimtmečius aš daug kartų patyriau, kad vienintelis tikras dalykas, kuris padeda išsaugoti santuoką per visas gyvenimo audras, yra sutuoktinių atsidavimas ir ištikimybė Dievui labiau nei vienas kitam.

Tikra ištikimybė yra ne tiktai susilaikyti nuo nesantuokinių ryšių

Nors Dievas nenori skyrybų, bet jis taip pat teis širdies šaltumą ir nemeilę santuokoje. Sutuoktiniai, kurie tik gyvena po vienu stogu, bet savo širdimis ir sielomis yra toli nuo vienas kito, ilgai kartu negyvens. Gyventi santarvėje reiškia daugiau nei toleruoti vienas kitą. Tokie paraleliai gyvenantys sutuoktiniai neišvengiamai tols viens nuo kito ir svetimės. Tikroji ištikimybė yra ne vien svetimavimo vengimas. Visų pirma tai yra nuolatos atnaujinamas sutuoktinių savitarpio ryšys, be kurio santuoka nustoja augusi ir galiausiai miršta.

Senajame Testamente Dievo ištikimybę Izraelio tautai pranašai dažnai lygino su santuoka- jaunikio ištikimybe savo nuotakai ( Oz 3, 1). Panašiai daro ir apaštalas Paulius, apie Jėzų kalbėdamas kaip apie jaunikį, o apie bažnyčią kaip jo nuotaką. Būtent šie bibliniai įvaizdžiai duoda mums aiškias gaires, kai kalbame apie skyrybas ir pakartotinę santuoką.

Nors mes negalime smerkti nei išsiskyrusių žmonių, nei tų, kurie daugiau nepajėgia pakelti nemeilės, žeminimo ar net prievartos santuokoje, bet savo pačių ištikimybę Kristui turime statyti aukščiau už viską ir laikytis viso Jėzaus mokymo, o ne vien tų jo mokymo dalių, kurios mums yra parankios ( Mt 23, 23-24).

Pakartotinė santuoka sukomplikuoja skyrybas tuo, kad užkerta kelią galimam susitaikymui su pirmuoju sutuoktiniu. Visuomenė tik pradėjo suvokti, kokią žalą skyrybos daro vaikams. Daugybė sociologinių tyrimų rodo, kad didžioji dalis vaikų, kurių tėvai išsiskyrė, jaučia vidinį nerimą, prastai mokosi ir turi žemą savivertės jausmą. Net praėjus dešimčiai metų po tėvų skyrybų , juos vis dar kamuoja baimė ir depresija, jų elgesyje matome įvairias asocialumo apraiškas. Kad ir kaip besistengtume, autentiškos šeimos struktūros pakartotinėje santuokoje atkurti negalime. Faktiškai, vaikai, kurie gyvena su savo patėviais, dažnai jaučiasi nesaugesni , nei vaikai augantys nepilnose šeimose. Auga nauja karta vaikų be tikrų tėvų, kuri niekada nematė tikros tėvystės ar motinystės pavyzdžio. Kas jiems padės ir patars, kai jie norės sukurti savo šeimas?

Su Dievu viskas įmanoma

Savaime suprantama, jeigu bažnyčia smerkia skyrybas, tai ji negali laukti, kol santuoka pradės irti. Savo nariams nuo pat santuokos pradžios ji turi nuolatos teikti konsultacijas ir praktinę pagalbą(Hbr 10, 24; Hbr 12, 15).

Tuo atveju, kai vienas iš sutuoktinių smurtauja, porai gali tekti net metų metus gyventi atskirai. Kai taip atsitinka, bažnyčia turi ieškoti konkrečių būdų, kaip padėti abiems pusėms: pirmiausia, skatinti kiekvieną iš sutuoktinių pamatyti savo klaidas ir kaltes ir už jas atgailoti, o po to padėti sutuoktiniams atleisti vienas kitam ir atrasti abipusį pasitikėjimą, be kurio neįmanoma atkurti pašlijusios santuokos.

Liūdna, kad mūsų laikais ištikimybė santuokoje yra toks retas reiškinys, kad ji laikoma vos ne „heroizmu“. Bet ar nėra teisingiau į santuokinę ištikimybę žiūrėti kaip į savaime suprantamą dalyką , tiesiog vieną esmingiausių mūsų tikėjimo išraiškų ? Argi mes, save vadinantys Jėzaus pasekėjais, neturėtume bet kuria kaina ištikimai laikytis jo mokymo? Tik šitaip pasiryžę, mes galime išsaugoti ištikimybę santuokoje.

Tiems, kurie nuoširdžiai trokšta sekti Jėzumi, joks evangelijos priesakas nebus per sunkus. Jėzus sako, kad nors jo pasekėjų kelias yra siauras, bet jo jungas saldus, o jo našta lengva (Mt 11, 30). Jėzus moko, kad jis atėjo, ne vien tam, kad mes turėtume gyvenimą, bet kad mes jo turėtume absčiai ( Jn 10, 10). Ir jeigu mes manome, kad jo mokymas yra per sunkus ar nelankstus, tai yra vien todėl, kad mes nebetikime, kad atgaila ir atleidimas turi galią.

Kai į Jėzaus mokymą pradėsime žiūrėti tikėjimo akimis, tada jame atrasime viltį ir iš jo semsime naujų jėgų. Jėzaus teisumas yra daug didesnis nei moralistų ir filisofų teisumas. Jo teisumas yra Dievo karalystės teisumas ir yra pagrįstas prisikėlimo iš numirusiųjų ir naujo gyvenimo tikrove.