Tyraširdžiai

Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą.Evangelija pagal Matą 5, 8

S. Kierkegaardas yra pasakęs, kad būti tyraširdžiu reiškia visame kame trokšti vieno dalyko-Dievo valios. Todėl  lytinis suartėjimas, kuris prieštarauja Dievo nustatytai lytinio intymumo paskirčiai, kuris vyksta be Dievo palaiminimo, atskiria mus nuo Dievo ir yra netyras.

Netyrumas į mus patenka ne iš išorės. Jis auga, bręsta ir pratrūksta mumyse kaip pūlinys, nes gimsta mūsų vaizduotėje (Mt 15, 16-20). Netyrumo dvasios neįmanoma pasotinti, ji visada alkana, visada tyko ką nors pasiglemžti. Netyrumo dvasia veda į dvasinę mirtį.

Kai netyrumo dvasią įsileidžiame į savo širdis ir protus, mes atveriame duris demoniškai jėgai, kuri užvaldys mumyse viską. Ta jėga pasireiškia ne vien lytiniame gyvenime, ji pasireiškia kaip sporto, muzikos garbinimas, valdžios, garbės siekimas.

Viena akivaizdžiausių netyrumo formų yra lytinis aktas (ar bet kokia kita lytinė veikla) už pinigus. Apaštalas Paulius sako, kad asmuo,“ kuris susijungia su kekše, tampa vienu kūnu su ja“, nes jis kito žmogaus kūną naudoja kaip pasismaginimo priemonę. Taip elgdamasis jis nusikalsta ne tik kitam asmeniui, bet ir sau: “ Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkaujantis nusideda savo kūnui“ (1 Kor 6, 15-19). Net ir santuokoje lytinis aktas, atliekamas vien dėl malonumo sau, yra nepriimtinas Dievui.

Kaip gyventi skaistų gyvenimą?

Tai galbūt net neįmanoma gyventi skaisčiai? Visų pirma klaidinga galvoti, kad skaistumas reiškia seksualinio potraukio nebuvimą. Žmogus, kuris nejaučia jokio lytinio potraukio, nėra išbaigtas. Tie, kurie siekia skaistumo, neturi niekinti lytinio intymumo dovanos. Jie turi su pagarba laukti, kol Dievas per santuoką juos pakvies įžengti į lytinės artumos sodą.

Dievas trokšta, kad šioje srityje mes jaustume vidinę darną ir aiškumą. Kalno pamokslo palaiminimuose Jėzus palaimino tyraširdžius ir romiuosius ir pažadėjo, kad jie regės Dievą ir paveldės žemę. Skaistumas ir nuolankumas yra neatsiejami, nes kyla iš visiško atsidavimo Dievui ir jo valiai. Bet tai nėra įgimtos savybės. Už skaistumą ir nuolankumą reikia kovoti visą gyvenimą. Tik tas, kas yra paklusnus Dievui, gali patirti Dievo gerumą. Išdidus žmogus to niekada nepatirs ir nesuvoks. Tie, kurie skaistybės sieks savo pačių jėgomis, nuolatos klups ir grius. Jie vėl ir vėl kris į nuodėmę ir  tamsą, nes  pasitiki savo jėgomis ir galvoja, kad gali patys vieni susidoroti su savo problemomis. Kita vertus, tie, kurie ieško patarimo ir pagalbos, jau artėja prie pergalės. Jie siekia Dievo pagalbos, ir nors taip pat gali suklupti, bet Dievas juos ištrauks iš liūno ir padės jiems atsistoti.

Esu sutikęs žmonių, kuriems buvo galima padėti, bet jie pasidavė nevilčiai ir nuodėmei. O tada problemos juos užgriūvo kaip purvo srautai: kvaišalai, alkoholis, nusikalstama veikla. Pasinėrę į savo juslinį pasaulį, jie pražiūrėjo esminę tiesą- gundymą galima įveikti tik tada, kai prisipažįstame klydę.

Viską savo gyvenime patikėk Jėzui

Jėzui turime pajungti viską, visą savo gyvenimą. Tada jis suteiks jėgų nugalėti mus kankinančius geismus ir gundymus. Kuo labiau mes paklusime jo dvasiai, tuo greičiau pamatysime savyje pokyčius.

Ne tik jaunimas pasiduoda lytinėms pagundoms.  Ši nelaimė gali persekioti mus visą gyvenimą. Ir nors labai svarbu, kad mes patys trokšrume skaistumo, bet troškimo ir pasiryžimo čia neužtenka. Skaistybę galime išlaikyti tik tikėdami į Jėzų. Net ir tada mūšis už skaistybę nesiliaus. Bet nenusigąskime- jeigu mes pasitikime Jėzumi, jis pats mels už mus Tėvą pagalbos (1 Kor 10:13).

Tie, kurie yra skaistūs, jaučia, kas lytiškumo srityje yra gėris, o kas yra blogis. Jie žino, kad tai yra nuostabi Dievo dovana. Bet jie taip pat žino, kad piktnaudžiaudami šia dovana, jie atvers duris blogio dvasioms, iš kurių patys nepajėgs išsivaduoti. Todėl jie vengia aplinkybių, teršiančių sielą, ir neleidžia sau į nuodėmę vesti kitus.

Kasdieninė kova už skaistybę

Kalno pamoksle Jėzus moko, kokia svarbi yra kasdieninė kova už skaistybę. Jis sako, kad jeigu mes su geismu žiūrime į kitą asmenį, mes svetimaujame savo širdyje (Mt 5: 27-30). Čia Jėzus kalba ne apie aistros išprovokuotą veiklą, jis kalba tik apie geismingas mintis, bet tai rodo, kad ryžtinga kova su pagunda turi prasidėti jau mūsų širdyse.

Mes turime atmesti visa, kas veda į lytinį palaidumą: tuštybę, godumą,  įvairias nuolaidžiavimo sau formas. Negalime sau leisti neva  tik „truputėlį“ pasimėgauti netyra mintimi, mes turime ją atmesti iš karto ir visiškai. Tyra širdis instinktyviai atpažįsta ir atstumia visa, kas skaistybei kelia grėsmę. O skaistybė apima ne vien tai, kas susiję su seksualumu.  Ji apima ir teisingumo jausmą mumyse (Jok 1,26-27). Kai matome savo artimą alkaną, bet jam nepadedame, mes suteršiame savo širdį. Dėl šios priežasties pirmieji krikščionys apjungdavo savo nuosavybę, kad visa bendruomenė galėtų ja naudotis kartu.

Negalvokime, kad kova už skaistybę baigiasi susituokus. Santuoka gali tapti spąstais. Dažnas galvoja, kad po santuokos visos jų problemos išsispręs, bet tiesa yra ta, kad daugelis problemų tada tik prasidės. Santuokos pažymėjimas neužtikrina skaistaus gyvenimo, o taip pat negali būti laikomas leidimu tenkinti visus savo geidulius. Kai ryšys su Dievu yra paviršutinis ir nenuoširdus, lytinis gyvenimas greitai praranda savo gelmę ir tikrąjį orumą. O tada netgi santuokoje paviršutiniškumas pradeda ardyti  slėpiningą vyro ir moters ryšį.

Šventa žemė

Santuoka tarp vyro ir žmonos yra Dievo malonė. Ji turi išlaisvinantį poveikį. Bet iš sąžinės priekaištų sutuoktinių negali išlaisvinti net ir santuoka. Tą padaryti gali tik Jėzus. Kiekvieną kartą, kai vyras ir moteris susivienija lytiniame akte, jų vidinis nusistatymas turėtų būti kaip Mozės, kada jis pamatė degantį  krūmą: „ Nusiauk apavą, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė!”( Iš 3-5)

Dievo palaimintas lytinis vyro ir žmonos suartėjimas yra švelnus, romus ir paslaptingas. Šitaip vienas kitą patiriantys sutuoktiniai, suvokia, kad jų tapimas vienu kūnu yra skirtas ne vien naujos gyvybės pradėjimui. Tuo pačiu metu sutuoktiniai turi prisiminti, kad lytinio suartėjomo metu gali būti pradėta nauja gyvybė. Šio fakto suvokimas kels pagarbią baimę, kuri savo ruožtu santuokinį aktą pavers tartum malda Dievui.

Žmonės, kurie atmetė Jėzų ir pamynė savo skaistybę, negali patirti paslaptingos lytinio intymumo  gelmės. Bet Jėzuje gali būti užgydytos visos žaizdos. “Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra. ³ Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus”(1 Jn 2-3).